pipkis

pìpkis sm. (2) 1. koks smailus išsikišimas, snapelis, dantelis, bumbuliukas: Netemk kepurę, nutrauksi pìpkį! [p]Skd. Seniau buvo nažutkos, vadinamos blezdingelės, su pìpkiais nuleistais Bržr. Aguonmalis kirvis buvo su pipkiu ant galo Varn. Ten būs toks pipkẽlis (mygtukas) pry durių – paspausk Pln. Tas kalakutas, veizėk, kokį pìpkį (skiauterės užuomazgą) tura, o tas y[ra] be pìpkio Štk. 2. koks smulkus daiktelis: Eik, eik, ko čia ieškai tokio pìpkio! Ms. Nepamesk tus pipkeliùs Ms.